Optimizmo akcija.

Sveiki, ka jus? :) Tai ka baiginejas vasara? Gruzas? Ne? Laukiat sekancios vasaros ir sekancios balsiu stovyklos? Nusprendziau padaryti toki dalykeli. Rasau rhyme'us, rasau dainas, taciau niekada nerasiau tokio kaip rasinio. Kiti savo malonumui raso rasinius, pagalvojau padarysiu tai ir as. Sis rasinys, na nezinau ar ji galima vadinti rasiniu, jis toks keistas ir nezinau ar idomus, taciau paskaitykite. Ji butent pavadinau "Optimizmo akcija". Noreciau, kad tie kurie perskaitys parasytu kaip pasijautet perskaite si rasini :) Taigi jusu demesiui pristatau:



Ar zinote, kad zmones gyvena skirtinguose pasauliuose? Ar zinote, kad kiekvienas zmogus spalvas mato kitaip? Ir turbut turetumete zinoti, kad zmones gyvena skirtingu spalvu pasauliuose. Kokiame pasaulyje gyvenate jus? Ar zinote kokiame gyvenus as? Kodel mes gyvename? Ir ka nuostabiausio patyriame per gyvenima? Keista? Idomu? Malonu? Paskaityk.
Dievinu tyla, dievinu pasalinius garsus. Kiekvienas garsas, ar pati tyla turi savo spalva. Tyla man prilygsta pilkumui, pasaliniai garsai tai lyg spalvos, kuriu nesi mates arba tiesiog negali ju apibudinti. Nejaugi nemalonu, kai miegi savo siltoje lovoje ir girdi uz lango palangiu barbenima? Arba dar smagiau, kai tave pazadina pravaziuojanti masina gatveje penkta valanda ryto. Tu prabundi, apsidairai, paziuri i savo telefona kiek valandu. Pagalvoji, kad dar tik ankstyvas rytas ir norisi vel saldziai uzmigti. Ir vel pasileidi i sapnu keliones.
Juk taip malonu yra atsibusti ryte viesbutyje, pasibelsti i draugo kambario duris, o jis jas atidaro ir pamatai jo apsimiegojusi veida. Pirmajame aukste pavalgai pusrycius ir zengi i lauka. Eini vos 50 metru iki ramaus vandedyno, rankose kokteilis, o salia draugas vis dar negalintis atsibusti is po audringos nakties viesbucio naktiniame klube. Priejas vandenyno kranta tikiesi, kad vanduo bus saltas, taciau i ji ilipes net nepajauti, kad ilipai. Galiausiai gali apsizvalgyt aplinkui, o cia pilna grazio nestokojanciu zmoniu. Tu groziesi tais kunais, o maudymosi kostiumai vienas uz kita grazesni. O visa tai juk tik sapnas. Atrodo kaip pasaka ar ne? Bet tai tik sapnas. Sapnuoti yra kazkas tokio. Tai yra ko paaiskinti negali. Atsibudus is po nuostabaus sapno tau ima skaudeti sirdi ir tu imi klausti saves: kodel tai negali buti realybe? Bet pasvarsakyte, kad galbut tuom sapnai ir yra nuostabus, kad sapnai kazkuom yra nerealus. Sapne tu karalius, sapne tu princese, sapne tu pasaulio valdovas ir sapne tu kaip Songokas. Sapne tave kazkas gaudo, sapne tave kazkas megina papjauti, sapne tave gali musti, bet nera ko bijoti juk sapne tu nieko nejauti. Gali jausti baime, adrenalina savyje, simpatijas ir visa kita, taciau viskas kas yra fiziska tu nejauti. Griztam is sapnu ir griztam i realu pasauli.
Isivaizduokite: diena. Jus einate gatve ir matote kitoje gatves puseje einancia mergina ar vaikina. Jus mastote ka gyvenime ji ar jis galejo padaryti blogo, ka gero, ka dabar galvoja ir apie ka svajoja. Zinoma, daznai buna, kad zmogus praeina pro kita zmogu jo net nepastebedamas, taciau tik ne as. Jeigu as niekur neskubu, atrodo, kad galiu sustabdyti laika. Pakeliu akis siek tiek auksciau. Matau dangu ir nesvarbu koks jis bebutu. Atrodo tada jau laikas sustojo, pazvelgiu zemiau ir visi lyg stovetu vietoje. Speju visus apzvelgti ir pamastyti kokiomis spalvomis jie gyvena. O jus taip nedarot? Nepamastot kokiame pasaulyje gyvena ta mergina, tas vaikinas kitoje gatves puseje? Nejaugi visada visur skubate? Ar tiesiog visas gyvenimas atrodo toks banalus? Istikruju jis toks ir yra, taciau nuo musu paciu priklauso koks atrodys tas pasaulis. Jus turite akis, taigi naudokites jomis.
Kokiais save laikote? Romantikais? Bebaimiais? Namisedomis? Vakareliu sielomis? Menininkais? Geriausiai kai zmogus galvoja, kad turiu meniska siela. Cia mane daznai prajuokina. Kaip tas posakis "Is taves... (tarkim) krepsininkas, kaip is manes balerina". Taigi as sakau, kad is manes menininkas, kaip is Dzordanos Butkutes Madonna. Net dabar kai skaitot visa si rasinuka jus galvojate, o kodel taip sakai? Juk tu tikrai atrodai meniskos sielos zmogus. O taip nera. Ir kodel? O todel, kad as apskritai zmoniu menininku nemegstu. Na nebutinai nemegstu, tiesiog man ju gyvenimas manomis akimis yra nuobodus. Jie kazkokie nuvarge, kitame pasaulyje, gyvenantys nesplavota gyvenima. Atrodo, kad tiesiog kartais jie nesijuoka ir neturi emociju. Kartais atrodo, kad jie mato vien savo pianina, fotografijas, savo piesinius, girdintys jazz'o ir kitokius meninius garsus. Ir visa tai man atrodo taip neidomiai, kad as tiesiog tokio gyvenimo gyventi negaliu. O koks as? Koks mano gyvenimas? Kuom jau mano gyvenimas yra geresnis uz to menininko ar kito zmogaus gyvenima? Niekuom negeresnis, taciau kitoks ir jau kiti gali nuspresti ar tas gyvenimas yra geresnis. Idomu man yra tai ar kiekvienas gyvenam toki gyvenima koki norim gyventi? Galbut mums kazkas neleidzia gyventi sau norimo gyvenimo, o galbut mes nesistengiam gyventi sau norimo gyvenimo. Net jeigu tikrai tas musu gyvenimas atrodo toks nesplavotas galbut tereikia pradeti savo akimis matyti spalvas? O gal tiesiog bukit kaip as. O as esu zmogus, kuris gyvena pasaulyje kur ryskus dangus, kuris kartais kuris dziaugiasi lietum, kuris taip pat buna, kad liudi, taciau stengiasi liudesi uzdaryti i maza dezute ir jo niekada nebeisleisti. Mano ausyse idomi, nuotakinga muzika. Mano gyvenimas lyg Funky House'as. Visas spalvotas, ryskus, nenuspejamas ir nezinia ka kiekviena diena duodantis. Toks gyvenimas nevargina, toks gyvenimas tave vercia laukti kitos dienos, vercia mastyti: kas bus sekancia diena? Ir toks gyvenimas tau leidzia jaustis kaip sapne. Galbut kazkiek nerealiu, galbut netobulu, taciau tokiu vieninteliu, nes tu, tu ir tu esate tokie tik vieni pasaulyje. Jusu kopiju nera. Jeigu zmogus sutiks tave ir pazins artimai, tai zinok, kad tokio antro kaip tu jis nesutiks, Tu busi vienintelis ar vienintele to zmogaus gyvenime.
Taigi zvelkite i gyvenima Funky House spalvomis, dziaukites, kad esate zemeje, pamirskite rupescius, nustumkite viska kas gyvenime jus liudina ir sypsokites. Ir jeigu visa tai ka dabar perskaitete jums isgaruos is galvos, skaitykite dar ir dar. Jums liudna diena? Skaitykite dar ir dar. Pasijautete geriau? Tikrai? Puiku. Jus tampate didesniu optimistu gyvenime. O buti optimistu nera blogai. Jeigu jus jau optimistas reiskias jusu gyvenimas ryskus kaip ir mano. Ar gi nesmagu gyventi tokiame ryskiame pasaulyje? Pripazinkite, tai yra nuostabu.

na,Zygi,prasei palikti komentara,kaip pasijauciau....taigi turiu pripazinti kad tikrai susimasciau koks mano pasaulis,kokiom spalvom jis nutapytas....kai sokinedavo tavo mintys apie tai kaip tu nemegsti "meniniu sielu" zmoniu as irgi pradejau galvoti kokiu zmoniu nemegstu ir t.t.
Galbut perskaites sy "rasiny" nepradesiu gyventi kitaip,galbut nesistengsiu keisti savo pasaulio spalvu,bet uztad tikrai pagalvosiu pries ka nors darydamas ,ar man verta tai daryti,ar as busiu laimingesnis kai tai padarysiu,nes mano galva optimizmas tai ir yra darymas save laimingesniu;)

tikrai įdomus rašinys priminė truputį secret (pažiūrėkit youtubei,apie 25 min trunka;]) pasikartosiu,tikrai labai geras rašinys

Sakoma, kad optimistai gali daznai nudegti pirstus. Arba, kad optimistai daug prisisvajoja, taciau neishsipildzius svajonems jie labai uzsikrauna. O mano vienas is MOTO yra tikek tuom ko nori tiketi ir tai turetu ishsipildyti. Mano galva net jeigu optimisto svajone neishsipilde jis sugalvos nauja svajone. Ir dar ir dar ir dar. Ir pagalvos, kad "na neishsipilde, tai neishsipilde, reiskias toks likimas". Na bent jau as taip mastau, nes tikiu likimu. Optimistas moka nugramzdinti liudesi. Jo pasaulis spalvingesnis, o as pvz siuo metu jauciuosi tikrai patenkintas savo gyvenimu. Visada gyvenau spalvotam pasauly. Ryskiame. Bus dienu kai bus liudna, bus dienu kai bus linksma, taciau jus mane vistek matysite sviecianti ir skleidzianti optimizma i musu pasauli :)

laabai patiko. Praskaidrino nuotaiką.

O aš iš kelių teiginių linksmai pasijuokiau, kiti privertė nusišypsot, išties, šauniai tu čia padirbėjai. Šaunuolis. ;}

Man labai patiko pasinerti į tavo mintis bei požiūrį į gyvenimą.
Žinai, aš taip pat esu optimistė. Panašūs mes, klausyk ;}}
O jei kada trūks spalvų mano pasaulėliui, tikrai žinosiu į ką kreiptis dažų ;P*
Daugiau tokių kūrinėlių!

Kai igausiu kazkoki tai jausma per mokslo metus. Ypac ruduo yra toks metas kai pas zmones jausmu virtine didziule prasideda.. tai vat kai kazka jausiu, kazka mastysiu, pameginsiu uzrasyti ir pasidalinti :) tiesiog situo rasiniu kuriuo parasiau norejau i jumis biski paseti to ka turiu savyje ir, kad sie mokslo metai butu linksmi, turiningi, neperilgi ir neisvarginantys. Ir galiausiai laukiant ateinancios kitos vasaros ir vel musu pasiilgtu balsiu butu gerai, kad matytumet viska kuo ryskiau, nesikrautumet per daug del to, kad reikes kenteti dar vienus metuz uz suolo.

Labai nuostabus kūrinukas,susimąsčiau. Man panašiai kaip ir tau - pamačius praeivį kartais pagalvoju ar jo gyvenimas toks pat kaip mano, gal jis kitoks, gal jis nuveikė daugiau gyvenime nei aš, o gal mažiau. ką jis svajoja, gal jis koks nors atradėjas. ;D

patiko labai rašinukas. skirtumas tik tas,kad aš savo pasauli ir kitų matau ne spalvomis, o kvapais.

Hmm.. mldc :) is tikruju kvapai irgi puiku. Kiekviena diena gali matyti atskirai. Jausti visa tai. Gali gyventi girdedama garsus, matydama spalvas, ar uzuosdama.. o as ypac esu zmogus jautrus kvapams :) turiu neprasta uosle ir mane traukia keisti, ivairus kvapai. Kaip ir pavyzdziui turbut zinote, kad kiekvienas zmogus turi savo kvapa. Kiekvieni namai turi savo kvapa. Ir man butent ivairiu zmoniu, butu/namu kvapai labai patinka. Tuos kvapus isisavinu lengvai. Kai apkabinu zmogu visada giliai pasistengiu ikvept ir ji uzuost.. :) gal ir durnai skamba ;D bet taip jau yra.

Turbut si karta netgi ilgesnis kurinelis. :) Skaityti neverstina. Kas nores paskaitys :) Si karta rasiau apie rugsejo pirmaja ir mano jausmus per ta diena, bei po jos. Malonaus skaitymo tiems kas skaitys.



Ruduo. Ne, lapai auksiniai dar nekrenta. Ruduo tik teoriskai greiciausiai, o praktiskai dar jo nematyti. Dar viena rugsejo 1-oji aplanke musu sirdis. Kam svente, kam gedulo ir vilties diena. Kiek jau jus atgyvenote tu rugsejo 1-uju? Man tai jau dvyliktoji ir paskutine. Nebebus dar karta rugsejo pirmosios, nebebus dar karta istarto mano vardo per mokyklos mikrofonus.
Naktis. Muzika ausyse, galvoje, mano viduje. Galiausiai dvi valerijonu piliules, kad uzmigciau, nes visa vasara as lyg naktinis gyventojas, kuris uzmiega ketvirta, o neretai ir penkta valanda ryto. Atrodo jau pasijauciau mieguistas ir muzikos, kuria girdziu jau imu nebesuprasti. Nebesigilinu i muzikos prasme, zodzius. Atrodo jau miegosiu. Ausines ir visa savo muzikos grotuva padedu kiek toliau ir meginu uzmigti. Keista, taciau uzmigti nesugebu. Vartaus i viena ir i kita puses. Zinot kartais buna toks nekantrumo faktorius kai negali uzmigti. Zinai, kad kita diena kazkas svarbaus. O juk cia tik rugsejo pirmoji. Man visiskai nelaukiama diena, taciau uzmigt nesiseka. Taip visa ryta, kol likus valandai iki zadintuvo uzmiegu.
"Stardust - Music Sounds Better With You". Isgirstu daina ir ji mane zadina. Neisjungiu, manau pasiklausysiu. Galiausiai dusas, pusryciai, pasirengimas. Ziuriu i veidrodi ir keista. Atrodau solidziai ir vis negaliu patiketi, tai paskutiniai metai mokykloje. Geles i rankas, fotoparatas ir pestinu. Mokyklos kiemas, kuriame senai matyti veidai. Visi sypsosi, sveikina vienas kita. Vieni kazkokie nusimine ir manau galima suprasti kodel. Kitus rugsejo pirmoji sunkiai paveikia. O kaip jums? Sunku vel ateiti prie savo mokyklos ir zvelgti i duris per kurias teks vaikscioti istisus devynis menesius? As manau, kad sunku, taciau sito viso kazkiek galima pasiilgti. Galiausiai pirmoji iskvieciama 12A klase, kuri eina i mokykla. O tai butent manoji. Izengem, mus palydejo plojimai. Na ir visa kita ceremonija su aukletoja, su juokais klaseje. Bet svarbiausiai, kad rugsejo pirmosios pazymejimas yra ne cia, ne prie mokyklos, ne jos kieme, ne pacioje mokykloje. Musu salies jaunimas moka linksmintis savaip ir tai dare smarkiai.
Kostiumuoti, pasipuose, pasikvepine keliaujame i miesta. Nereikia slepti, taciau kai kuriu draugu tasese ir gerimai, kurie zinoma neapseina ir be laipsniu. (Noriu pridurti, kad as neskatinu isgerinejimu jaunuoliu tarpe Lietuvoje.) Na kadangi draugai jau pilnameciai, as dar ne, taciau luktelejas jau busiu ir toks tai mes sau zinoma leidome isgerti. Galiausiai butent susedome i viena vieta, kur pradejome dalintis ispudziais apie visus 11-a metu ir ateinancius dvyliktus. Prie musu vis jungias ir jungias draugai, o kiti jau po biski apsvaigsta. Galbut kiti nemoka linksmintis be to skyscio, kuris buvo vartojamas ta diena. Galbut tai yra kazkam skanu. Ir stai tada jau nuo sios vietos viskas prasidejo. Viskas prasidejo mano galvoje. Isivaizduokite: vaziuoja automobilis. Vairuoja tavo draugas, salia jo kitas draugas, o gale tu su savo klasioku vaziuojate per miesta. Matote graziai pasipuosusius mokinius zengiancius per miesta. Tavo galvoje prabega visi 11-a metu, kuriuos tu patyrei budamas mokiniu. Matai pirmoka ir prisimeni save, kai padejai primuosius zingsnius i mokykla kaip mokinys. Matai penktoka ir prisimeni su sypsena veide, kaip save laikei jau gan dideliu. Galiausiai isvysti desimtoka einanti ir mastai: O tau nepasiseke jaunuoli, zinau, kad sirdele drebes kai reikes laikyti pirmuosius gyvenime egzaminus, kai reikes eiti i Lietuviu kalbos egzamina zodziu. Ir megini isivaizduoti ka tas desimtokas dabar sau masto galvoje. Galiausiai tu pradedi pats apie save galvoti ir imi suvokti, kad tau paciam mokslo metu pabaigoje bus "riesta". Tu busi didziausias depresuotojas tarp visu klasiu. Tau reikes laikyti pagrindinius baigimo egzaminus. Ir suprantat, visa tai ivyksta per sekunde. Visa tai pamatyti, pagalvoti, pajausti tu sugebi per viena sekunde. Vos per viena sekunde prabega visi sie jausmai. (Galbut cia ta sekunde - http://www.ipix.lt/images/45018241.jpg) Kai nostalgija, ilgesys, baime, nezinia visa tai susijungia i viena jausma jo apsakyti negali. Ta sekunde pasibaigia. Tu parskrendi lyg is kazkokio sapno. Draugas galbut tau kazka spejo pasakyti, taciau tu to net neisgirdai. Buvai sekundei isejas is sito pasaulio. Ir kiek tokiu sekundziu dar bus gyvenime saves paklausiau tada. Bet greitai susimastes mano veidas persikreipe i pilna laimes, dziaugsmo veideli. Buvau issisiepes iki ausu. Ir kai tada jauti, kad tu atkentejai, prasimokei vienuolika metu ir jau eini dvyliktus pasijauti kaip kazkoks isskirtinis. Galbut kaip viska galintis. Tada atrodo, kad gali viska sekmingai atlikti, tada atrodo, kad turi savyje pasitikejimo, kad dar desimciai zmoniu isdalinti galetum. Ir pamenu atsidaro automobilio langas. Mieste daug zmoniu, ivairiu praeiviu, labai daug mokiniu. Iskisu savo galva ir rekiu per visa miesta: Zmones, As dvyliktokas ir man viskas yra p*! - Zinau, kad paskutinis zodis buvo negrazus. Visa gatve nuskambejo mano balsu, o as ikises atgal galva i automobili girdziu savo draugu juoka. Man paciam pasidaro lengva ant sirdies, nes visa tai norejosi pasakyti visam pasauliui. Galbut buvau palaikytas apsvaigusiu nuo alkoholio, galbut buvau palaikytas kazkokiu atsilikeliu, bet ta diena man tikrai viskas buvo ne motais. Ne tiek ne motais, kad as galejau iskresti bet kokia kvailyste, o ant tiek, kad iskreciau kvailysciu, kurios proto ribose. Visas musu vakaras zymint naujuosius mokslo metus buvo ilgas ir idomus. Turejom daug juoko, daug prisiminimu. Tokie vakarai buna visada ypatingi. Net kai ateisi pas drauga paprasta vakara, atsisesi pas ji balkone, parukysi kaljano ir kalbesi tiek visko neiskalbesi, kiek mes iskalbejom butent ta vakara darydami lygiai taip pat. Grizom namo, atsisedom balkone ir prisiminem senus laikus.
Prabego vos trys valandos ir mums jau reikejo buti mokykloje. Buvo jau rugsejo 2-oji, o as issimaudes, taciau vis dar su tuo paciu kostiumu keliauju su draugu i mokykla. Galbut primerktom akim, kurios negavo poilsio, galbut siokia tokia veido israiska. Visa mokykla ziuri ir sypsosi, kadangi jie supranta: sis zmogus yra laimingas ir jis tapo 12-oku ir tuom yra begalo patenkintas. Taip ir buvo. Man ta diena ir vel viskas buvo pusiau ne motais. Zinoma, ne as vienintelis buvau toks. Buvo puse mokyklos tokiu "sventes sventiku". Mokykloje pamokos prabego greitai.
Dabar jau ateis ir rupesciu metas. Dabar jau prasides, kada i viska reikes zvelgti rimciau. Dabar jau nebebus taip, kad bus galima nemiegoti visa nakti ir zengti i mokykla. Reikes susikaupimo, biski rimties, taciau ka as norejau pasakyti visu siuo pasakojimu? Noriu, kad ir jus brangintumet kiekviena akimirka. Galbut visos akimirkos susijusios su mokykla nemalonios, taciau zvelkite kitu kampu. Manau tie kurie baigsit desimt klasiu jau siemet pajausit savyje keista jausma. Pajausit, kaip sirdis pradeda bumseti biski greiciau. Pajausite, kad visai gerai yra mokykloje. Per isleistuviu vakara suprasite, kad galbut mokykloje atsedeti tuos devynis menesius nera taip blogai. Juk butent is mokyklos gaunate daug patirties. Ismokstate ivairiu juoku, kuriuos naudojate savo kiemuose ir musu stovykloje Balsiuose. Ir galiausiai visas sis pasakojimas turejo jums pasakyti, kad nebijokite pareiksti pasauliui visam kaip dabar jauciates. Nebijokite issakyti jausmu. Jus laimingas? Tai ir leiskite draugams ir ne draugams suzinoti, kad toks ir esate! Kartais juk atrodo, kad viskas kaip kine, taip? Taciau kartais gyvenimas bent vienai dienai, valandai, o gal net sekundei pavirsta butent i kina, kuris neturi suvokiamumo ribu.

Žygi... Patiko man tavo rašiniai. ,,Optimizmo akcija" man pakėlė nuotaiką ir privertė bent kažkiek susimastyti ;] Žinai, aš visada buvau realistė, bet mano gyvenime tikrai yra pakankamai spalvų ;] Lygiai taip pat kaip ir tu dievinu tas naktis, kai guliu šiltoje savo namų lovoje, o už lango barbena lietus, atrodo tai taip banalu ir paprasta, bet tuomet jaučiuosi labai gerai ir maloniai ;> ,,Viena sekundė" Oho... Kiek įspūdžių per vieną dieną, na bet juk 12-tokas, paskutiniai metai ;p Cituoju ,,Galiausiai isvysti desimtoka einanti ir mastai: O tau nepasiseke jaunuoli, zinau, kad sirdele drebes kai reikes laikyti pirmuosius gyvenime egzaminus, kai reikes eiti i Lietuviu kalbos egzamina zodziu. Ir megini isivaizduoti ka tas desimtokas dabar sau masto galvoje" O tu pabandyk įsivazduoti ką aš dabar mastau ;D Aš ir taip bijau, ir taip ta širdelė dreba, o tu žinok paguodei savo šitais žodžiais ;D Na, bet žodžiu... Abu rašinius skaičiau ne vieną kartą, abu tikrai vertinu, gal tu ir ne menininkas, bet tikrai gražiai parašei ;]

Antra rašinys daar labiau patiko. Kartais ir aš susimąstau, kad visai nieko toje mokykloje būna, o šis kūrinys mane privertė dar teigiamiau į tai žiūrėti.;}

Noreciau, kad kas butu nufilmaves tai vaizda kaip as saukiu vaziuojant su ta masina :))))) ishsprogdinau visa save ;DD

šis kūrinys taip pat laaabai geras,labai gerai moki mintis išdėstyti aš irgi galiu pasakyt,kad naktį prieš rugsėjo 1 man sunkiai sekėsi užmigti,turbūt dėl to,kad perėjau į kitą mokyklą. nauji draugai,nauji veidai,viskas nauja,atrodo vėl pirmoj klasėj (nors aš ir esu dabar pirmokė gimnazijoje ;DD ) bet taip pat galiu pasakyt,kad į mokyką einu su šypsena,nes noriu labiau pažinti pačią mokyklą,naujus klasiokus,mokytojus ir taip toliau p.s. laukiu kitų rašinių ;DD

Citata :

Žinai, aš visada buvau realistė, bet mano gyvenime tikrai yra pakankamai spalvų ;]

As ties optimistais, pesimistais, realistais. Butent realistus isbraukciau is to saraso. Ka noriu pasakyti, kad manau jog tokio pasirinkimo kaip realistas nera. Tavo gyvenimo budas nera realistes. As nepripazystu tokio. Sakyt tai gali taciau as tuom netikesiu :) Tie kurie sako, kad jie realistai mano manymu tiesiog bega nuo to pasirinkimo ir pripazinimo kas tu esi optimistas ar pesimistas. Tai tik du variantai. Vienas arba kitas. Trecio niekada nebus :) na cia tik mano gyveime taip. Man zmogus arba pesimistas arba optimistas. Tokio dalyko kaip realistas NERA. Visi atrodo mes norim pasimt aukso viduriuka, taciau si kart neisdegs :P
Beje laukite naujo kurinio. :) neuzilgo patalpinsiu.

Sis kurinys nebus ikraunantis optimizmo. Nezinau kaip galeciau ji apibudinti. Turbut viska apibudins pavadinimas, na, o istorija gime siek tiek is mano asmenines patirties ir is mano tiesiog minciu, galvos. Tie kurie mane pazysta is sito forumo, kai kurie zinos, kurioje butent vietoje yra mano asmeninis nutikimas. Taigi malonaus skaitymo.



Sveikata, seima, draugai, svajones, merginos, pinigai, galbut populiarumas ir demesys - atrodo visa tai ko reikia, kad butum laimingas. Tereikia visa tai tureti ir tu busi laimingiausias zmogus zemeje. Atrodo, jog is taves atimti siu dalyku niekas negali, taciau jeigu jau taip pagalvojai tai yra tavo pirmoji klaida. Tereikia, kad bent viena is siu dalyku prarastum ir galbut laimes nebepazinsi niekada.
Diena Dariui, Deiviui ir Godai prasidejo kaip visada puikiai. Visi linksmai kelnodami kojas pesciojo i galbut ne taip jau ir mylima savo miesto mokykla. Saule sviete, lietaus buvo nematyti. Godos trumpa suknute traukdavo jaunuosius praeivius, kurie praeidami pro ja vis atsisukdavo pazvelgti atgal. Dariaus svieciantys balti batai, bei puosnus svarkas verte spiegt is pasitenkinimo visas merginas. Trys draugai akimirkomis ejo iskele galvas, taciau dazniausiai jiems ju pakelt nesiseke, nes visada pesciodavo beveik susilenke del pilvo skausmo, kuri sukeldavo skardus, niekad nenutylantis juokas. Net kiemsargis Zigmas galejo suprasti, kad sie trys vaikai yra sio miesto saules, kurios spinduluoja teigiama energija kitiems ir, kad sie vaikai yra laimingi.
Prasiverusios mokyklos durys ir vienu zingsneliu visi trys jau mokykloje. Mokyklos foje pilna kitu vaiku, o trys geriausi draugai issiskirsto. Deivis pasuka link sporto sales.
- Atrakinta?
- Taip, puiku!
- Tuscia?
- Dar geriau. - taria sau Deivis.
O vaikino akys nusvinta, kai sales kampe isvysta kamuoli, kuri jis stipriai griebia rankomis. Kamuolio bumsejimas jam lyg muzika. Tas garsas kai atrodo, jog astuntinemis natomis kazkas musa takta. Vaikinukas pamirsta kas aplink ji, pamirsta, kad jis mokykloje ir kad jo pirmoji pamoka nera fizinio lavinimo, o sumauta matematika. Deivis meta taiklius metimus viena po kito. Puikus kamuolio valdymas, taikli ranka. Tuo tarpu...
Goda zengia mokyklos koridoriumi antrajame aukste. Cia berniukai sedintys ant palanges zvelgia i ja su pasimegavimu. Skambutis i pamoka ir Goda vis dar ramiu zingsniu zengia iki kabineto. Atsiseda ir nerodo jokiu emociju. Susirinke vaikai klaseje kelia nemaza triuksma, o triuksma sustabdo i klase izengusi mokytoja. Galiausiai jau ipusejus pamokai Goda pastebi, kad kabineto durys yra nevisiskai uzdarytos ir per duru plysi ji pamato tai ka labiausiai nori pamatyti sioje mokykloje. Ant palanges sedintis vyresniokas Martynas, draugu vadinamas Marciumi. Godos veide vis dar emociju nera, taciau tiketis ir nereiketu, nes jos sypsena sirdyje. Ji atsivercia savo dienorasti ir atsivercia n-ioliktaji puslapi. Kiekvienas lapas ismargintas ivairiais piesineliais ir vardu... Marcius. Goda iraso dar viena irasa, kuriame raso:
"As tave dabar stebiu, taciau tu to nezinai, tu man patinki, taciau tu to nezinai, as tavo varda zinau, o tu manojo net nezinai, o is tikruju AS TAVE MYLIU ir nedristu tau pasakyti, taciau tu to nezinai...". Tuo tarpu...
Pamoka jau ejo i pabaiga, o i Dariu zvilgciojo visos klases paneles, kurios tik ir stengiasi patraukti jo demesi, taciau jo galvoje ne paneliu balsai, o muzikos garsai. Gitaros natos keiciasi viena po kitos ir tai Dariui suteikia malonuma. Visa malonuma nutraukia tik begalo garsus skambutis. Draugu trejetas taip ir praleidzia savo visa diena mokykloje galiausiai grizdami namo ir guldami i lovas, besiruosdami kitai savo nenuspejamai dienai. Tai tik viena siu draugu diena. Tik viena ju laiminga, idomiu ivykiu, dziaugsmo pilna diena.
Bego dienos, o draugu veiduose matesi nebe sypsenos, o asaros. Galiausiai vienas po kito Deivis, Goda, Darius isvazinejo gyventi kitur. Ta diena jie pasijaute, kad vis delto jie nera visagaliai. Jie negali pakeisti savo tevu sprendimu, jie negali daryti to ko panoreje. Draugu burelis isgyveno skaudu issiskyrima. Simtai, o gal net tukstanciai kilometru skyre draugus. Galiausiai jiems teko ieskotis nauju, o senuosius skandinti uzmarstyje. Taciau jaunimelis nepamirso savo hobiu, savo svajoniu... Deivis sportuodavo, Darius grodavo, Goda svajodavo apie grazu vaikina. Galiausiai visi sie dalykai jiems ir padejo pamirsti vienas kita, nes turbut taip gyventi jiems buvo lengviau. Nezinant ka ju senieji draugai daro, kaip jiems sekasi, kuom uzsiima.
Dar viena diena. Saule ir vel kaitina gyvenime skubancius ir neskubancius zmones. Taip pat ir Dariu. Vaikinukas po dar vienos dienos mokykloje skubejo griebti gitara i rankas. Dariaus zingsniai keitesi i spartu begima, o visa tai tam, kad kuo greiciau galetu isgirsti gitaros garsus, liesti stygas. Darius visada svajojo buti pasaulinio garso gitaristas, muzikantas, grupes narys. Kiekviena nakti pries uzmiegant jam galvoje girdejos vis nauji garsai, vis nauji, naujos dainos zodziai. Ir ta diena jis kai bego namo ji sustabde kiemo draugai, kurie kviete pasikalbeti lauko laiptineje. Nors ir kaip Darius norejo paimti savo mylimiausia gitara i rankas jis sustojo ir nuzingsniavo iki draugu. Laukines laiptines durys buvo praviros. Kaip ir daugelyje daugiabuciu - sarvuotos, metalines, nelengvos. Darius visada megdavo iskelti rankas ir pasiekti virsutine stakta. Tuo tarpu...
Godos diena prasidejo puikiai ir visa diena mokykloje buvo pilna dziaugsmo, juoko. Jau pakeliui namo Godai einant skambtelejo jos mobilusis telefonas. Ekrane labai senos drauges, buvusios klasiokes numeris, bei vardas. Goda visiskai nesuprantanti kas, kaip ir kodel. Mergaite ima dar labiau sypsotis isgirdus savo senos klasiokes balsa, taciau balsas buvo nelinksmas, susirupines, kiek paniures. Tuo tarpu...
Deivio nauja diena prasidejo nelinksmai. Deivis istisas dienas sportuoja, negauna poilsio, taciau del to nesiskundzia. Butent praejusia nakti Deivis sapnavo ir vel ta pati sapna. Sapne jis deda kamuoli i krepsi, o daugiatukstantine sale jam ploja. Jis meta taiklu tritaski metima, kuris atnesa jam olimpini aukso medali. Jis euforijoje, taciau zadintuvas nutraukia jo sapnus, o Deivis desinioje savo kirksnyje uzciuopia tai ko niekada nera mates. Keistas gumbas, keistas jausmas kirksnyje ir sunkiai dedama desine koja. Kazkoks keistas, taicau labai menkas skausmas. Susirupines mamos ir dar labiau susirpunes pacio Deivio veidas. Ligonine. Deivis jau pas chirurga, kuris pranesa, kad jam reikalinga skubi operacija. Vaikinukas itikinamas, kad jam nieko blogo nenutiks ir operacija praeis sekmingai. Jis net nesuvokia, kas blogai, kodel to reikia. Tuo tarpu...
Darius snekuciuojasi su savo draugais. Jis nekreipia demesio i uz saves paliktas duris, palikta laiptine. Darius pasakoja savo linksmus ivykius mokykloje, taciau linskmi ivykiai keiciasi. Jis visiskai nepastebi, kaip parbegdami vaikezai kliudo atrama, kuri prilaike sunkias, metalines duris. Durys pasileidzia visu pajegumu ir trenkiasi i desine, kaire ir virsutine staktas. Ten kur Dariaus... pirstai. Darius apakintas skausmo krenta zemen, o draugai nors ir panikuojantys iskviecia greitosios pagalbos automobili.
Tuo tarpu...
Godos buvusi klasioke pranesa: "Goda... Marciaus nebera". Godos veidas pasivercia lyg i pilka dangu. Nematyti asaru, nematyti skausmo perkreipto veido. Atrodo, kad apskritai neina iziureti Godos veido, kadangi jis lyg susilygines su dangumi is kurio pradeda laseti lietaus lasai. Galiausiai galbut ir Godos asaru jau nebematyti, nes jos veidas permirkes lietumi. Ji susmunka ant kelio. Tuo tarpu...
Deivis po operacijos pramerkia akis. Gydytojai jam aiskina viska kas jam buvo atlikta. Deivis klausosi, taciau kartoja sau panoseje klausima: "ar as galesiu zaisti?". Chirurgas viska isdeste, o paskutiniai jo zodziai buvo: "Dar sesios valandos ir tu jau nebeturetum savo dvieju koju ir lytiniu organu, tu laimes kudikis." O Deivis vis sau kartoja: "ar as galesiu zaisti". Taciau apie zaidima negali buti ir kalbos. Metai be sporto ir formos praradimas, o veliau Deivis jau pats supras, kad savo sansa, savo galimybes ir visus norus jis jau prarado... Tuo tarpu...
Ligonineje kovajama uz Dariaus didziausia turta gyvenime - pirstus. Neaiskios spalvos ir visiskai gyvybes zenklu nerodantys vaikino pirstai. Jam kaip ir Deiviui tenka atsibusti ligonines palatoje, galbut ir siltoje lovoje, taciau berniuka ismusa saltas prakaitas, kai jis isvysta save be... pirstu. Abieju ranku pirstai yra pasalinami, kadangi atstatyti padarytos zalos nepavyksta. Darius prisimena butent ta akimirka kaip jis bego namo ir trosko paimti gitara i rankas, paliesti stygas, taciau Darius savais pirstais to padaryti jau nebegales. Tuo tarpu...
Goda stovejo kapinese kiek toleliau nuo kitu zmoniu. Karste jau gulejo Martyno (Marciaus) kunas. Pries nuleidziant karsta visiems buvo perskaitytas Martyno dienorastis. Viename puslapyje Marcius buvo uzrases: "As tave dabar stebiu, taciau tu to nezinai, tu man patinki, taciau tu to nezinai, as tavo varda zinau, o tu manojo net nezinai, o is tikruju AS TAVE MYLIU ir nedristu tau pasakyti, taciau tu to nezinai...". Goda visa tai isgirsta ir jai nebereikia nieko, ji nusisuka ir iseina pati pirmoji is laiduotuviu nesuvokdama uz ka likimas ja taip baudzia.
Trijule dar ilgus metus kentes del savo praradimu. Metai bego, o skausmas po biski mazejo. Deivis suprato, kad krepsininku jau nebus, kad olimpinese zaidynese sudalyvauti negales. Visa laime, kad Deivis gali dabar dar bumseti kamuoli i aikstes grindini ir pataikyti dar keleta metimu. Isgirsti, kaip skruodzia kamuolys tinkleli. Goda dar ilgai kiekviena vakara pries uzmigdama prisimins, kaip zmogus skaites Marciaus dienorasti istare tuos zodzius. Darius pries uzmigdamas klausysis savo megiamiausios grupes ir supras, kad niekada gyvenime nebetures progos atkartoti siu garsu su savo gitara.
Prabego keleta metu. Trys buve geriausi draugai ugtelejo, tapo abiturientais. Pries prasidedant paskutiniems metams mokykloje Deivis prisimine, kad pazinojo kazkadais tokius zmones kaip Goda ir Dariu. Jam tereikejo paspausti viena mygtuka, kad skambutis pasiektu Godos telefona, o poto ir Dariaus. Ir stai taip visi trys buve draugai susitiko ant didziulo kalno. Po ilgesingu, skausmingu metu. Goda buvo lygiai tokia pati kaip anksciau. Buvo jau besileidzianti saule, bet ji vistek devejo labai panasia suknele kaip ta diena kai jie visi trys dar buvo laimingi ta sauleta diena. Goda lipo i kalna, tuo tarpu i kalna lipo is kitos puses ir Darius, kuris vis dar atrode taip pat zavingai. Pirmieji pasieke kalno virsune Darius ir Goda. Cia pat jie sulauke Deivio. Sustoje salia vienas kito kokia minute ziurejo vienas i kita be zodziu kol galiausiai visu akyse pasirode asaros ir visi trys apsikabino. Stai ta akimirka draugai susigrazino bent menka dalele savo laimes, kai vel isvydo vienas kita, galejo uzuosti vienas kito kvapa ir jausti drauga salia saves. Trijule sedejo ant kalno ir ziurejo kaip saule leidziasi. Visi trys sedejo viena eilute ir ziurejo kaip ju dar viena diena gyvenime po biski baigiasi. Deivio rankose buvo krepsinio kamuolys, per viduri sedejusi Goda savo rankose laike Marciaus nuotrauka, o jos galvoje sukosi, kad taip niekada ji ir nepaliete jo lupu savomis. Dariaus rankose buvo gitara, taciau tik rankose. Vaikinas apglebes alkunemis gitara stipriai ja spaude prie saves. Deivis ziuredamas i saule mate beganti save su kamuoliu, sokanti per visa pasauli link krepsio. Goda save mate prie juros sedincia su Marciumi, o Darius isivaizdavo save ant scenos grojant tukstantinei miniai papludimyje. Po ilgo ziurejimo i saulelydi Deivis tare:
- Stai kaip mirsta svajones...

labai geras darbas-manau geriausias is visu,oky esi paarses:) visi issireiskimai buvo nuostabus ir pati istorija su didelia dalimi realybes(as ir tu ta zinom). is tavo sio kurinio supratau,kad reikia dziaugtis kiekviena savo akimirka,siekti svjones ir niekada nepasiduoti:) ir velgi,as skaitydamas nekarta susimasciau,koks trapus pasaulis,o tiksliau svajones,kaip jos greit dingtsa,bet tada atsiranda naujos,argi netaip?:)
Kita tema siame kurinyje-draugai. Tai vienas is didziausio gyvenimo turtu ir niekas negali nutraukti tikros draugystes. ir labai smagu kad gale parasiau apie tuos tris draugus kaip jie vel susitinka ir vel kartu dziaugiasi,nors visi trys neteko daleles saves(savo didziausiu svajoniu).
Viska apibendrinant negaliu atsistebeti tavo kuribyskumu ir gebejimu rasyti,laukiu kitu tavo kuriniu,nes juos malonu skaityti:)

Tavo kūriniai turbūt geriuasi kokius esu skaičiusi. Dabar supratau, kad reikia su draugais branginti kiekvieną akimirką, nes nežinai, kada tai gali pasibaigti. Šaunuolis.;}

Tai dabar jau mylit mane? ;DDDD ( juokutis :) )
Zinot, kai paskaitau jusu bent vieno komentara tai pats pasiskaitau ka parasiau. Mano galvoje butent to kurinio vaizdai. Labai noreciau, kad jus uzsimerkdami matytumet ta pati ka ir as. Noreciau tai perteikti.
Turbut toki kurineli pastumejo parasyti ta pati ziauri nostalgija. Tai vienas keisciausiu jausmu zmogaus gyvenime sakoma. O nostalgija man butent sukele isgyventi mano ivykiai pries kelis metus. Kaip pats Sekstas (Modestas) minejo "Ta zinome as ir tu".. rasinys paremtas realiais ir isgalvotais faktais. Bet visi suprantame, kad butent taip gyvenime ir buna. Galbut jeigu nesuprasciau taip kaip niekas geriau to "kai mirsta svajones" tai galbut ir nebutu pavyke parasyti tokio darbo. Praradau savaja svajone ir manau nesu pasaulyje toks vienintelis. Galbut netgi pasaulyje yra visiskai tokiu istoriju kopiju kaip Deivio, Dariaus ir Godos. Saugokite savas svajones ir nepaleiskite. Seip jeigu smarkiai zmogus tuom tiki as manau, kad tai gali ishsipildyti. O as prarades vienas turiu kurtis naujas.
P.s dar tikiuosi kuom nors jumis nustebinti :) dar kazka sukurti ir pan.
Beje pripazinkit puikiai suejo tas paveikslelis kurinio gale. Vanduo, saule besileidzianti (butent kaip ir pasakojimo pabaigoje). Atsispindejimas tas saules vandenyje. Man tai nuostabi pic :)
- Stai kaip mirsta svajones...