Nuostabiausia stovykla.Nors vienu momenu tikrai norėjau namo (grįžo tėvelis,kurio nemačiau kažkur puse metų),bet buvau iki galo ir tuo labai džiaugiuosi.Paskutinė diena,ech..Ašaros,ašaros,ašaros.Aš pati dažniausiai dėl nieko neverkiu,bet balsiai tikrai nėra niekas.Maniau kad susitvardysiu ir neverksiu,bet perskaičius Žygio laišką (tu kaltas;D) pasipylė ašaros,ir taip nenorėjau išvažiuoti,ta vieta tokia nuostabi,pačios geriausios 10 dienų mano gyvenime,buvo ašarų,buvo pykčių,bet visko reikėjo.Ir dabar paklausius "10 gražiausių gyvenimo dienų" yra neįmanoma neverkti,aš noriu sugrįšti,noriu kad mes visi ten sugrįštumėm,ir kad vasara nesibaigtų,niekada..niekada..Aš nesuprantu kaip greit tos 10 dienų praeina,ir kai pagalvoju kad tų žmonių su kuriais bendravai daugiau nepamatysi taaaaip suspaudžia širdelę;//Myliu Balsius,myliu visus kurie ten buvo.. <3